Kelionė į TUNISĄ

Tuniso virtuvė.

Tuniso virtuvė labiau primena europietišką, negu tradicinę arabišką. Vienintelis aštrus prieskonis – harisa – tiekiamas atskirame inde kartu su alyvuogių aliejumi. Harisa (harissa) – Tuniso virtuvės pagrindas, raudonųjų pipirų ir alyvuogių aliejaus pasta. Paskaninta petražolėmis, česnakais arba kmynais, ji tiekiama praktiškai prie visų valgių. Valgant ja su balta duona ir alyvuogėmis puikiai žadinamas apetitas.   
Harisą valgoma, pamerkiant į ją duonos gabaliukus, beje, pipirų kiekis priklausys tik nuo jūsų rankos trajektorijos ir nuo to, kiek giliai merksite duoną į lėkštės turinį. Kalbant apie pačią duoną – jos yra dviejų rūšių: „lavašas“ ir „batonas“ (ilgas). Tunisiečiai laužo duoną rankomis ir vartoja ją dideliais kiekiais.

Mėsos ir žuvų valgiai Tunise skiriasi nuo panašių Pietų Europos patiekalų pirmiausiai garnyru ir prieskoniais. Taigi, tai gali būti ėriukas su citrinų sultimis ir mėta, žuvis česnakų padaže, viščiukai su dideliu harisos kiekiu. Puikus garnyras – ryžiai, pagardinti pinijos riešutais. 

Kaip ir daugelyje arabų šalių, Tuniso virtuvėje daugiausiai vartojama jautienos, ožienos, veršienos bei paukščių mėsos, taip pat ankštinių, ryžių, daržovių ir vaisių įvairiausiose kombinacijose. Dėl to, kad musolmonai nevalgo kiaulienos, kaip pakaitalą vartoja ypač daug žuvies (ypač tuno, nuo kurio, kaip manoma, ir kilo šalies pavadinimas) ir jūros produktų, taip pat patiekalų iš kiaušinių ir rūgštaus pieno produktų (ypač sūrio).

Tuną čionai deda praktiškai i visus valgius – pradedant salotomis ir baigiant kepiniais. Įdomi mišrainė iš apkepintų pipirų ir pomidorų su tunu arba sardinėmis – „mešuja“, labiau panašūs i čeburekus blyneliai su tuno arba krabų įdaru – „brik“ ir kita. Būtinai  patiekiamas „kus kusas“ – valgis iš sorų kruopų su troškinta mėsa, padažu ir daržovėmis, į kurį paprastai dedama įvairiausių ingridientų.

Tunisiečiai gamina daug patiekalų su kiaušiniais. Pavyzdžiui, tai – odža – kiaušinis su visais įmanomais priedais (aštriomis dešrelėmis, daržovėmis ir pikantišku pomidorų padažu); dulma – farširuotos daržovės; asida – manų košė su kiaušiniu ir lazdynų riešutais. 
 
Laikoma nepadoru žiūrėti į valgančio žmogaus veidą, valgyti einant arba stovint. Riebus maistas užgeriamas arbata (jokiu būdu ne šaltu vandeniu – tai kenkia virškinimui!). Dėl to, kad visiems musulmonams  yra uždrausta vartoti kiaulieną, jūs nesurasite jos visiems prienamų restoranų meniu. Tai visai nereiškia, kad jos išvis nėra, bet argi verta leisti brangų kelionės laiką ieškant produkto, kurio gimtojoje šalyje yra gausu visur?
       
Tuniso saldumynai stebina jų įvairove – medaus baklava, visokiausi pyragaičiai, kvepiantys apelsino žiedais, su migdolais, pistacijomis, datulėmis arba medumi. Užbaigti valgyti geriausia stikline mėtų arbatos su riešutais arba kava su kardamonu. Taip pat labai plačiai mėgstama kava, ypač su kardamonu. Jos paruošimo procesas ir gėrimas yra sudėtingas ritualas. Dideliais kiekiais vartojami šviežios vaisių sultys ir mineralinis vanduo (ypač populiarūs „Safija“, „Ain Oktor“ ir „Ain Garsi“), o šalies pietuose – palmių pienas (jį geria atšaldytą).

Nepaisant to, kad alkoholis uždraustas islamo, daugelyje restoranų galima gauti labai malonaus skonio „Celtia“ prekės ženklo alaus. Čia gaminami nuostabūs sausi ir stalo vynai. Kai kurie vynai gali konkuruoti su tam tikromis prancūzų vyno rūšimis ir tai nėra nuostabu, nes vyno gamybą čia plėtė prancūzai ir iki šiol Prancūzijos meistrai konsultuoja Tuniso meistrus. Lengvai geriamas baltas muskatinis vynas iš Bono kyšulio (Muscat de Kelibia). Aukščiausių pagirimų vertas subtilus “Sidi Saad”. Taip pat verta paragauti buchos – vietinio džino iš fikuso. 
 
Rekomenduojame  gaivinamąją stiprią arbatą su mėta, o Tuniso pietuose  verta paragauti palmių pieno.
Kaip ir bet kuri nacionalinė virtuvė, Tuniso virtuvė labai originali, tad gurmanai įvertins vietinių virėjų kulinarijos meną. Bet be viso šito, kiekviename viešbutyje rasite europietiškos virtuvės valgių.