Šalys

Meksikietiška virtuvė visame pasaulyje garsi jos kulinarijos tradicijomis. Galbūt kai kurie patiekalai  iš pradžių pasirodys per daug aštrūs, bet vis tiek įvertinsite jų skonį. Paprastai, gaminant nacionalinius patiekalus neapsieinama be bent jau vieno iš trijų tipiškų komponentų: tortiljų (kukurūzų papločių), pupelių ir aštrių čili pipirų.   

Užkandžiai genialūs, kaip viskas, kas paprasta. Galima sakyti, daugelis populiarių užkandžių - načos, kesadiljas, takos, tostados, čimičangi - tai vis tie patys prėski kukurūzų papločiai ( pagaminti ne tik iš kukurūzų, bet ir iš ispanų „importuotų“ kviečių) su kukurūzų, pupelių, pipirų, sūrių, mėsos faršų su pomidorais įdaru, pavyzdžiui, pikadiljo.    
Paplitusios putros su  jūros produktais, ankštiniais, prieskoniais. Ant stalo būtinai turi būti druska, čili ir tortiljas.

Karši patiekalai gaminami iš kelių mėsos rūšių, paplitę troškiniai olja podrida, keptos jautienos juostelės su pupelių garnyru - karne asado ir netgi žymus čili kon karne, organizuojami netgi  tikri jo gaminimo čempionatai. Ir vėl karšti papločiai su įdaru: primenantys mūsų virtinukus arba kimštinius pyragus - empanadas, kažkada buvę įprastu omletu, o vėliai virtę savotiškais vyniotiniais - enčiladas, stori, kaip nešuliai ant asilo nugaros,  buritos. Na, o senovės mėgėjams - kvapnūs tamales - garuose pagaminti kukurūzų tešlos gabaliukai, suvynioti į tų pačių kukurūzų burbuolių lapą ir užpilti pasirinktu padažu. 

Žymiausias meksikietiškas desertas - saldi karališka duona - roska de rejes, jos minkštimas įdarytas džiovintais vaisiais, į vidų dedama lėlytė, simbolizuojanti kūdikį Kristų ir tai, kad atėjo  fiesta.