Armeniška virtuvė - tai savarankiška šalies įžymybė. Viena seniausių pasaulyje, ji ir šiandien saugo šimtametes armėnų tautos tradicijas, pelnitai laikoma viena labiausiai savitų planetos kulinarinių tradicijų.
Armėnų virtuvė - tai žalumynai (daug žalumynų!), sūriai, daržovės, mėsa ir žinoma, lavašas! Šimtai rūšių žolių, kurias bet kuri armėnų šeimininkė nepaprastai meniškai naudoja gaminadama valgį, visur kitur pasaulyje lakomos tiesiog piktžolėmis. O čia be jų neįmanomi nei užkandžiai, nei sūriai, nei mėsos patiekalai. Ir nepaisant šito gaminimo būdas iš pirmo žvilgsnio be galo paprastas - produktai minimaliai apdorojami, praktiškai nenaudojamas augalinis aliejus, ir be abejo, prie paruoštų patiekalų pridedama daug žalumynų ir prieskonių. Nuo seno čia valgo iš rūgštaus pieno pagamintą „maciūną“ bei jo šaltu vandeniu praskiestą variantą „tan“, visokias sūdytas daržoves ir žoles, suktą sūrį „čečil“ ir minkštą sūrį „žažik“su žolėmis ir žaliais česnakais, įvairiausias mišraines, kurias gaminant naudojamos pupos, visų rūšių žalumynai ir mėsos produktai, plovą „plav“ bei įvairiausius česnakų prieskonius.
Labai mėgstami mėsos patiekalai - šašlykai iš stambių mėsos gabaliukų „chorovac“ („karsi“ - gaminamas ant iešmo, „chazani“ - puode), jautienos ir kurdiuko taukų šašlykas „iki bir“, mėsos kukuliai iš ypatingu būdu muštos ir virtos mėsos - „kiufta“, apskritos frikadėlės sultinyje „kokolik“, žymi „tolma“ ir jos pasninkinis variantas - „pasuc tolma“, be galo plonos virtos jautienos juostelės „baskyrtat“, košės pavidalo masė iš vištienos ir kviečių „arisa“, virta aviena su žirniais ir žalumynais „bozbaš“, „putuk“, „basturma“, keptas viščiukas su baklažanais ir maciunu „borani“, mėsos „sudžuch“, visiškai neįtikėtinas asorti iš kepeninės ir daržovių “tisvžik“, avienos „kčuč“, „pastynery“, „amič“, įvairūs plovai - su granatais („nrov plav“), su rūkyta žuvimi („plav apchtac dzkov“) arba džiovintais vaisiais („črov plav“) ir t. t. Vienas iš „labiausių armėniškų“ valgių - ant iešmo kepta Sevano upėtakis „išchan chorovac“. Taip pat geri „kutan“, „žuvies kčuč“ bei „išchan vyne“. Mėsos paruošimas sudėtingas ir daugiapakopis, todėl daugelis armėniškų mėsos patiekalų turi visiškai unikalų skonį.
Svarbią vietą ant stalo užima sriubos - jautienos uodegos putra „poč“, maciuno sriuba „spas“, žymi „chaš“ sriuba, jautienos ir džiovintų abrikosų sriuba „aini“, vištienos sriuba „tarchana“, ryžių ir svogūnų sriuba „čiulumbur apur“, grybų ir ryžių sriuba „sunki apur“, džiovintų abrikosų sriuba „anušapur“, kruopų sriubos „vospnapur“ ir „chrčik“, vaisių sriubos „anušapur“, „čirapur“ ir kt. Prie sriubų paprastai patiekiama virta mėsa, žalumynai ir būtinai - lavašas.
Armėniškos virtuvės be lavašo tiesiog nėra. Šią ploną prėską duoną iki šiol kepa pagal senovinę technologiją molinėse krosnėse. Taip pat nuolat ant stalo yra apskrita arba ovalo formos duona „matnakaš“ ir maži sumuštiniai su sūriu „durum“.
Neblogi vietiniai saldumynai ir konditerijos gaminiai - tradiciškas platus sluoksniuotos tešlos paplotis su įdaru „gata“ (kiata), „nazuk“, „jugatert“; sausainiai „nšablit“, „bagardž“, „špot“, „šaroc“; susicukravę abrikosai „šalach“; džiovinti abrikosai ir figos; naminė chalva; įvairiais riešutais įdaryti persikai; saldus „sudžuch“; daug sausainių rūšių su riešutais ir vaisių džemais; pyragėliai ir įvairios uogienės.
Nacionalinis šalies gėrimas - konjakas. Konjako gamyba Armėnijoje įkurta šiek tiek daugiau nei prieš šimtą metų, bet per šitą menką laikotarpį šalis įgijo pelnytą vienos geriausių šio gėrimo gamintojų šlovę. Armėniškas konjakas gaminamas iš rinktinių vynuogių rūšių - „Mechali“, „Kachet“, „Garandmak“, „Voskeat“, „Čilar“ ir kt., augančių Ararato slėnyje, kurio vulkaninė derva idealiai tinka auginti konjakui tinkančias vynuogių rūšis. Šiandien Jerevano konjako gamykla (įeina į „Perno Rikar“ trestą) gamina tokius žymius konjakus, kaip „Ani“ (išlaikytas 6 metus), „Rinktinis“ (7 metus), „Achtamar“, „Jubiliejinis“, „Armėnija“, „Dvin“ (10 metų), „Šventinis“ (15 metų), „Vaspurakan“ (18 metų) ir „Nairi“ (20 metų) ir dešimtys elitinių rūšių, eksportuojamų į daugelį pasaulio šalių.
Nuo seniausių laikų armėnai mokėjo gaminti ir gerą vyną, tačiau mūsų dienomis jo gamyba žymiai sumažėjo ir jis vartojamas daugiausia šalies ribose. Užtat armėniška šilkmedžio degtinė, kuri gaminama kiek pramoniniu būdu, tiek ir namie (beveik kiekviename kieme) laikoma gydomuoju gėrimu, turinčiu be to dar ir puikų skonį.
Iš nealkoholinių gėrimų, be abejo, labiausiai žinomas „tarchun“ (tai ne tas, ką galima nupirkti plastikiniuose buteliuose). Tai pat labai mėgstami puikūs šalies mineraliniai vandenys ir vaisių sultys. Nuostabaus skonio kava ir arbata - pasitaiko kiekviename žingsnyje.
