Kelionė į GRUZIJĄ

Adžarija yra vienas gražiausių Gruzijos kampelių, esantis prie jūros šalies pietvakariniame kampe ir turintis sieną su Turkija. Pietvakarinis Gruzijos regionas šalies kontekste išties išsiskiria: čia drėgna ir karšta, be to, čia gyvena nemaža mususlmonų bendruomenė. Nors dauguma vietos pliažų akmenuoti, tai atperka nuostabus klimatas ir peizažas - nuo pajūrio kyla vešlia augmenija apaugusios kalvos, pasiekiančios iki 3000 m aukštį Mažojo Kaukazo kalnuose šalies gilumoje.
121 km siena eina nuo subtropinio Juodosios jūros kranto per alpinę zoną. Adžarijos plotas – 2900 km², populiacija - 400 000 žmonių, sudaryta iš daugiau nei 80 tautų atstovų – gruzinai, rusai, ukrainiečiai, armėnai, graikai, žydai, ir kiti. Didelė Adžarijos teritorijos dalis yra kalnuota, o pajūrio žemuma yra subtropinio klimato zonoje. Vidutinė metinė oro temperatūra alpinėje zonoje - 14,5°C, žemumose – svyruoja nuo 22°-28°C. Čia daug naudingųjų iškasenų: randamas varis ir polimetalai, kuriuose yra brangiųjų ir retųjų elementų; kasama statybinė žaliava, spalvotieji akmenys, yra mineralinių ir gėlųjų vandenų.
Adžarija taip pat yra vienas tankiausiai apgyvendintų ir labiausiai ekonomiškai išsivysčiusių istorinės Kolchidos regionų. Žmonių bendruomenės čia gyveno jau II-I tūkstantmetyje prieš m.e. Pagal garsiųjų istorikų – Herodoto, Strabo, Ksenofonto – liudijimus, pietvakarių Gruzijoje buvo gerai apdirbami metalai, klestėjo žemės ūkis ir gyvulininkystė. Adžarijos teritorijoje rasti senoviniai akmens ir metalo apdirbimo židiniai bei antikos laikotarpio gyvenviečių likučiai, nuo karalienės Tamaros epochos (XII a.) išliko tiltų ir religinių pastatų. Vis dar tvirtai stovi ankstyvojo feodalizmo miestas – Gonijo tvirtovė.
Adžarai yra etniniai gruzinai, kalbantys gruzinų kalba. Nuo XVI a. iki 1878 m. valdant osmanams daugelis gyventojų buvo atversti į Islamą. 1878 m. naujieji šeimininkai rusai Batumį pavertė Azerbaidžano naftos eksportavimo terminalu. Sovietiniais laikais Adžara vėl pasitraukė į ramius vandenis, nes šalia esanti siena su Turkija tapo neprieinama nei vienam, bet nuo Gruzijos nepriklausomybės atgavimo tai vėl vieni svarbiausių vartų į Kaukazo regioną.
Adžara išlaikė savo autonominės respublikos statusą Gruzijos sudėtyje, o iki 2004 m. buvo asmeninė prorusiško prezidento Aslano Abaschidzės teritorija, kurią jis puikiai apsaugojo nuo vidinių Gruzijos konfliktų, bet išlaikė autoritarinį korumpuotą savo paties karinės jėgos palaikomą režimą. Įtampa tarp Abašidzės ir Prezidento Sakašvilio pasiekė piką 2004 m., kai Abašidzė uždarė Adžarijos sieną su Gruzija ir sukėlė pagrįstą nerimą dėl dar vieno glaimo Gruzijos civilinio karo. Visgi praradęs būtiną Rusijos palaikymą Abašidžė pabėgo į Maskvą.
Nuo Abchazijos praradimo Adžarija tapo svarbiausia Gruzijos pliažo atostogų pakrante. Sostinė Batumis yra ne tik daugelio gruzinų, bet ir armenų, azerbaidžianiečių ir ukrainiečių mėgiama vasaros linksmybių vieta, ypač rugpjūtį.